Vaiko brandumo įvertinimas atliekamas  nuo balandžio 1 dienos iki rugpjūčio 31 dienos

1. Kas atlieka brandumo įvertinimą?

Lietuvoje leidžiama pradėti vaiko priešmokyklinio ugdymo procesą anksčiau, t.y. penkiametį
išleisti į priešmokyklinio ugdymo grupę. Jei tėvai nori pasitikrinti, ar jų vaikas pasiruošęs
ankstyvam ugdymui, tėvai gali atlikti vaiko brandumo mokyklai įvertinimą. Nuo 2017 metų
numatyta, kad šis įvertinimas gali būti atliekamas savivaldybių psichologinėse-pedagoginėse
tarnybose nuo balandžio 1 dienos iki rugpjūčio 31 dienos, vertinimo data priklauso nuo vaiko
amžiaus. Vertinimo metu pakankamai subrendusiu yra laikomas toks penkiametis, kuris
atitinka vidutinio šešiamečio gebėjimus. Taigi, tėveliai, norintys nuspręsti, ar jų vaikas yra
pakankamai brandus mokyklai, gali kreiptis į savo miesto/rajono psichologinę-pedagoginę
tarnybą ir gauti specialistų rekomendacijas.

2. Kaip atrodo testas?  Ką atlikti turi vaikas – gal galima atskleisti keletą užduočių ar bent kokio jos tipo?  Dauguma baiminasi, kad reikės parodyti konkrečias žinias, t.y. pažinti raides, rašyti, gal net skaityti…

Testų turinys negali būti atskleidžiamas, vengiant iškraipyti rezultatus. Bet tai tikrai nėra konkrečių žinių tikrinimas, o visapusiškas vaiko pažinimas ir vertinimas – nuo to kaip jis greitai apsipranta naujoje aplinkoje iki to, kaip jis motyvuotai priima jam pateiktas užduotis ir ieško joms sprendimo būdo.

3. Kaip tėvai gali suprasti ar vaikas brandus mokyklai (priešmokykliniam ugdymui)?

Tėvams, mėginantiems suprasti, ar vaikas yra pakankamai subrendęs mokyklai, svarbu žinoti vaiko stipriąsias puses ir išskirti sritis, kuriose jam dar reikalinga pagalba. O svarbiausi požymiai, rodantys vaiko brandumą mokyklai yra:

• mokėjimas bendrauti, bendradarbiauti ir dirbti tiek su kitais vaikais, tiek su suaugusiais (kalbasi, tariasi, aiškinasi su kitais, ką ir kaip darys);
• mokėjimas laikytis taisyklių;
• savarankiškumas – galėjimas pačiam apsitarnauti (nueina į tualetą, persirengia, pavalgo);
• gebėjimas atsiskirti nuo tėvų keletui valandų (neverkia vos tik kas nutinka ir nėra pernelyg drovus);
• teigiamas savęs vertinimas (noriai imasi naujos veiklos, nesėkmės ,,neišmuša“ iš pusiausvyros, nepasisekus iš pirmo karto, vėl mėgina);
• gebėjimas susikaupti ir išklausyti nurodymus bei atlikti užduotį iki galo;
• gebėjimas susivaldyti, kai vaikas yra piktas, nepatenkintas ar patyręs nesėkmę (žino, kad nepriimtina muštis, rėkti, gadinti daiktus);
• nuostata ir pastangos tapti mokiniu (nori mokytis, suvokia save kaip būsimą mokinį, aktyviai domisi pasauliu, smalsauja, klausinėja, mėgsta vartyti knygas, prašo paskaityti, domisi raidėmis);
• tinkamas fizinis pajėgumas (pakankamai išlavėję vaiko judesiai, gera pirštų-riešo motorika bei akių-rankų koordinacija);
• mokėjimas pasakyti svarbiausią asmeninę informaciją ( žino savo vardą, pavardę, adresą, šeimos sudėtį, ką dirba tėvai).

4. Ką gali rodyti, jei vaikas atsisako į kabinetą įeiti be tėvelių?

Gebėjimas atsiskirti nuo tėvų yra vienas iš brandaus elgesio požymių. Juk akivaizdu, kad vaikas, pradėjęs eiti į mokyklą ar priešmokyklinę grupę, susidurs su tvarka ir lūkesčiais, kurie yra jam nauji, kitokie nei namie. Jam tikrai reikės išsiskirti su tėvais, pasitikėti svetimais žmonėmis, būti savarankišku, laikytis mokyklos ir klasės taisyklių, naujo dienos režimo, vykdyti nurodymus, valdyti pyktį. Jei vaikui tai pavyks padaryti sėkmingai, jis greitai ir ramiai prisitaikys mokykloje. Būsimas pirmokas turi būti emociškai atsparus, nesivaržyti bendrauti, nesibaiminti atsidurti tarp nematytų žmonių. Tad pernelyg didelis baikštumas, drovumas ir baimė, kad tėvai išeis ir jį paliks ,,nežinioje“, yra rimtas signalas, kad vaikas nėra emociškai pasiruošęs naujiems stipriems pokyčiams.

5. Ką veikia tėvai, kol vaikas bendrauja su specialiste?

Susitikimo metu vyksta pokalbis tarp psichologo ir tėvų, tuo pačiu jiems duodami pildyti klausimynai, kuriais tėvai vertina savo vaiką. Svarbu, kad tėvai stengtųsi pateikti kuo objektyvesnę informaciją apie vaiką, pasitikėtu specialistu, kuris tikrai neturi noro pakenkti nei vaikui, nei šeimai.

6. Ar daug atvejų, kai įvertinama, jog vaikui į mokyklą per anksti?

Būna įvairiai. Vilniaus rajono pedagoginė psichologinė tarnyba kiekvienais metais įvertina apie 150 vaikų, iš kurių apie 10-15 proc. vaikų rekomenduojamas ankstesnis ugdymas.

7. Ką daryti, jei tėvai nesutinka su įvertinimu – ar galima kreiptis dar kartą kitur?

Atlikto vertinimo rekomendacija nėra privaloma, galutinį sprendimą dėl vaiko ugdymą priima
tėvai. Tėvai, nesutinkantys su įvertinimo išvadomis gali kreiptis į Nacionalinę švietimo agentūrą
(K. Kalinausko g. 7, LT-03107; Vilnius, Tel. 8 658 18504; El. paštas: This email address is being protected from spambots. You need JavaScript enabled to view it.).

8. Kitas dažnas pasipiktinimas neigiamu įvertinimu esą namie vaikas labai guvus ir viską kuo puikiausiai pasako, suskaičiuoja, padaro, mąsto ir t.t. (mamų vertinimu). Mamos piktinasi – ką gali psichologas pasakyti apie nepažįstamą vaiką per 35-40 min.? Juk normalu, kad vaikas nepažįstamoj aplinkoj taip greitai neatsiskleidžia…

Vaiko brandos mokyklai vertinimas nėra vien tik jo intelektinių gebėjimų, žinių patikrinimas, o būtent tai, kaip vaikas gali atsiskleisti nepažįstamoje aplinkoje, parodyti savo įgūdžius ir gebėjimus, kurie nesusiję vien su skaičiavimu ir rašymu. Tai, kad vaikas pasimeta naujoje aplinkoje, išsigąsta arba nebenori toliau tęsti, užbaigti užduočių, gali rodyti jo emocinį nebrandumą mokyklai, panašų stresą jis išgyventų ir patekęs į mokyklą. Vaiko brandumo mokyklai įvertinimas atliekamas, siekiant vaiką apsaugoti nuo psichologinių traumų.

9. Jei psichologas parašė teigiamas išvadas dėl leidimo į priešmokyklinę anksčiau nei priklauso, ar reikia naujo įvertinimo kitais metais, prieš pradedant mokyklą?

Jei vaikas buvo įvertintas kaip galintis pradėti ugdytis pagal priešmokyklinę programą, pabaigus priešmokyklinio ugdymo metus, papildomo įvertinimo nebereikia.

10. Kas skatina tėvelius leisti vaiką į mokyklą anksčiau?

Dažnai tėvai, planuodami vaiko ugdymą, remiasi savo patirtimi ir savo subjektyviais išgyvenimais, pvz. ,,Aš pradėjau mokyklą lankyti nuo šešerių ir buvo viskas puiku“, ,,Aš pradėjau lankyti septynerių ir man mokykloje buvo nuobodu“, ,,Galėtume vaiko dar neleisti į pirmą klasę, bet nėra vietų darželyje“, ,,Šeimai patogu abu skirtingo amžiaus vaikus leisti vienu metu“, ,,Norim patekti būtent pas šią mokytoją“, ,,Mokyklą baigs per ,,senas“, ,,Jeigu nevesim į mokyklą, vaikas degraduos arba sustos vaiko raida“, ,,Visi vaiko draugai išeina į mokyklą, tai kaip jis liks vienas? Kaip jis be draugų?“. Todėl labai svarbu atsižvelgti į kiekvieno konkretaus vaiko individualumą ir jo realias galimybes, o ne vien į tėvų lūkesčius.

11. Kuo svarbūs metai darželyje?

Lankant tiek ikimokyklinę, tiek priešmokyklinę grupę yra daugybė būdų lavinti vaiką. Ikimokyklinukas lavėja žaisdamas ir šio amžiaus tarpsnio vaikas geriausia susikaupia ties tomis veiklomis, kurios jį domina, jam patinka, kuriose jis gali patirti sėkmę. Tuo tarpu pradėjus lankyti mokyklą, vaikas nebeturi pasirinkimo ką ir kaip mokytis – jis turi gebėti valingai sukaupti dėmesį ir vykdyti mokytojos nurodymus. Kol vaikas nelanko mokyklos, formuojasi jo asmenybė, ugdant dedami pamatai jo kūrybiškumui per žaidimą, vaidinimą, fantazavimą ir įsivaizdavimą. Būrelių lankymas labai padeda vaikui atsiskleisti, išbandyti įvairias savo puses ir kartu tėvams gali parodyti jo brandumą.

12. Ar tikslinga „peršokti“ pirmą klasę, jei vaikas labai gabus, o jo žinios nesiskiria nuo antrokų?

Pirmoje klasėje vaikas mokosi ne tik skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Svarbu jam surasti savo vietą klasėje tarp draugų, suprasti ir priimti, kad jis yra vienas iš mokinių, gebėti sulaukti savo eilės, valingai sukaupti dėmesį ir mokėti klausytis mokytojos. O svarbiausia – atlaikyti nuolat pasikartojančią naujos nežinomos informacijos situacijos stresą. Pirmos klasės lankymas yra labai svarbus, todėl jos praleisti nerekomenduotume. Ypatingai gabiems vaikams po pirmos klasės, pedagogai gali svarstyti galimybę vaikui ,,peršokti“ į aukštesnę klasę, įvertinę jo visus pasiekimus.

13. Internete sklando tokių patarimų: „jei PPT išvada bus neigiama, o Jūs matysite, kad vaikas tikrai gali eiti į iki mokyklinę grupę, leiskite, bet pažymos nerodykite. Patarčiau eiti tiesiai į mokyklą ir susitarti, kad priimtų į priešmokyklinę grupę. Jiems reikia krepšelių ir priima.“ Ar realu „prasmukti“ be įvertinimo?

Pirmiausia – taip elgdamiesi tėvai ir ugdymo įstaigų vadovai pažeidžia įstatymą, antra – jie pažeidžia vaiko interesus. Labai dažnai vėliau tokie ,,prasmukę“ tėvai atveda vaikus konsultuoti dėl mokymosi sunkumų ir elgesio problemų.

14. Ar įmanoma vaiką kaip nors paruošti įvertinimui?

Vaiko ruošti vertinimui tikrai nereikia. Tai gali sukelti vaikui papildomą įtampą ir jis gali pasirodyti blogiau, negu gali. Ypač gaila vaikų, kuriems tėvai parodo savo nepasitenkinimą, kad ,,jis negerai pasirodė“.

15. Kaip tėvai gali ugdyti savo vaiką?

Tėvai yra pirmieji vaikų mokytojai, galintys ir turintys pradėti rengti jį mokyklai jau ankstyvame amžiuje. Vaiko pasirengimui mokyklai ir mokymosi sėkmei labai svarbus patyrimas namie. Rekomendacijos tėvams:

• Pirmiausia, tėvai turėtų stengtis suteikti vaikui kuo įvairesnį patyrimą skirtingose situacijose. Reikėtų išnaudoti kasdienio šeimos gyvenimo situacijas mokymuisi. Pavyzdžiui, einant pasivaikščioti, į parduotuvę, gaminant maistą ir pan. Vaikas turi lankytis įvairiose įstaigose ir vietose (kine, teatre, kavinėje, parke, bibliotekoje, muziejuje), jei gyvena mieste – pabūti kaime ir atvirkščiai.
• Labai svarbu, kad mokymasis vyktų natūraliai ir būtų smagus. Nereikėtų persistengti skatinant didaktinius pokalbius ir užverčiant vaiką užduotimis – taip jis gali prarasti norą mokytis.
• Kiekvienas vaikas domisi skirtingais dalykais ir turi savitą mokymosi stilių. Svarbu jį stebėti, realiai įvertinti jo gebėjimus, interesus ir prisiderinti prie jų. Jei vaikas atlieka per lengvas užduotis, patiria per mažai naujovių, jam nuobodu. Jei jis spaudžiamas – tampa nelaimingas ir praranda norą sužinoti ir bandyti ką nors nauja. Ikimokyklinio amžiaus vaikai natūraliai mokosi žaisdami, todėl žaidimas turėtų sudaryti didžiąją vaiko veiklos dalį.
• Rodyti pavyzdį. Juk vaikai nuolat imituoja. Tėvai turėtų būti mandagūs, paslaugūs ir pagarbūs su vaiku bei kitais žmonėmis. Konstruktyviai kritikuoti vaiką, nurodant netinkamą jo elgesį, klaidą, o ne vadinant, pavyzdžiui, „žiopliu“ ar „nevykėliu“. Svarbu, kad tėvai būtų patikimi ir mylintys, šilti ir palaikantys.
• Vaikas turi suprasti, kad nepaisant nieko, tėvai jį mylės ir juo rūpinsis. Reikia vaiką dažnai apkabinti, kalbėtis su juo, žaisti ir skaityti kartu, skirt laiko vien tik jam. Taip pat sakyti, kaip gera būti jo tėvais. Vaikas turi jausti, kad jis dalinasi namais su kitais, yra šeimos narys. Galima žiūrėti šeimos nuotraukas, aptarti giminystės ryšius, kalbėti apie šeimų panašumus ir skirtumus.
• Vaikas turi turėti galimybę bendrauti su įvairiausiais žmonėmis. Kuo daugiau būti su kitais vaikais, žaisti, derėtis, planuoti, ginčytis. Nereikėtų skubėti spręsti jų konfliktų. Gerai, kai tėvai pamoko ir skatina vaiką susipažinti ir susidraugauti su nepažįstamais vaikais. Galima kartu stebėti įvairius žmones, aptarti jų santykių ypatumus, kalbėti apie žmonių panašumus ir skirtumus (pvz., kad jie yra iš kitų kultūrų, kaip jie rengiasi, kaip gyvena, ką valgo). Tegu vaikas pratinasi pabūti be tėvų, pvz., su gimininaičiais. Žinoma, svarbu, kad vaikas iš anksto žinotų, kur ir su kuo jis leis laiką, kada vėl susitiks su tėvais. Būtina ateiti pas vaiką susitartu laiku.
• Visi namai turi taisykles, reikėtų jas aptarti su vaiku, nustatyti ribas. Taip vaikas mokysis atsakomybės, paklusti tam tikrai tvarkai. Vaikams, kuriems nustatytos aiškios ribos, geriau sekasi mokykloje, nei tiems, kurie auklėjami beveik be kontrolės arba ji yra labai griežta. Reikėtų nukreipti vaiko elgesį, bet nebūti diktatoriais. Paaiškinti vaikui įvairių reikalavimų prasmę, pvz., mašinėlę nuo laiptų pasiimti reikia todėl, kad kažkas gali nugriūti užkliuvęs (o ne dėl to, kad „aš taip pasakiau“). Vaikas gali mokytis atsakomybės priimdamas natūralias pasekmes, pvz., suprasdamas, kas nutiks, jei neprižiūrės drabužių. Vaikas turėtų pasakyti, kokios namų taisyklės jam patinka, o kokios – ne, taip jis jaus, kad jo nuomonė yra svarbi.
• Reikėtų kalbėti su vaiku apie netinkamą elgesį, aptarti, kas atsitinka blogai pasielgus. Padėti vaikui pačiam sugalvoti, koks yra tinkamas elgesys konkrečioje situacijoje. Pasidžiaugti vaikui pasielgus tinkamai – tai veikia geriau nei bausmės. Nereikia saugoti vaiko nuo klaidų. Jis turi suprasti, kad jų pasitaiko, iš jų mokomasi, turi prisitaikyti prie nusivylimų. Suaugęs gali padėti vaikui suprasti savo jausmus tokiose situacijose („taip, tau gaila, tu norejai…“).
• Vaikai laukia mokyklos pradžios, kai tėvai laukia šio įvykio. Reikėtų išreikšti teigiamas nuostatas į mokymąsi ir mokyklą, rodyti entuziazmą dėl vaiko veiklos, skatinant jį didžiuotis savo pasiekimais. Kalbėti su vaiku apie mokyklą, smagius dalykus, kuriuos jis ten darys, kokių svarbių ir naudingų dalykų galės išmokti. Vaikai yra natūraliai smalsūs, reikia, kad tokiais ir išliktų.
• Stebėdamas ir veikdamas kartu, vaikas gali pajausti, kad skaitymas ir rašymas yra ne tik smagi, bet ir labai naudinga veikla (pvz., matydamas, kaip suaugę ieško svarbios informacijos knygose, žinynuose). Gerai prisitaikiusiems mokykloje vaikams tėvai paprastai nuo labai mažų dienų yra garsiai skaitę daug knygų. Net jei vaikas nesupranta, apie ką skaitoma, jis mėgsta būti kartu, klausytis tėvų balso ir mokosi kalbos. Tai taip pat gali formuoti jo meilę skaitymui.
• Norint padėti vaikui ugdyti pažintinius gebėjimus, svarbu su juo kuo daugiau kalbėtis. Galima dažnai komentuoti, kas daroma, pvz., atliekant namų ruošos darbus („dabar įdėsime nešvarius rūbus į skalbyklę“). Taip pat skatinti vaiką komentuoti, pasakoti savo įspūdžius, pasakyti apie jausmus. Užduoti vaikui klausimus, į kuriuos jis galėtų atsakyti daugiau nei „taip“ arba „ne“. Pvz., vaikštant rudenėjančiame parke, klausti, kuo panašūs ir skirtingi renkami lapai. Savo ruožtu reikėtų skatinti vaiką klausinėti ir atsakyti į jo klausimus.